1526 m. žiema

Kai Ana susiruošė į Hiverį, sudėjau Kalėdų dovanėles į jos lagaminą. Katerinai nusiunčiau marcipaninį namuką su skrudintų migdolų čerpėmis ir cukriniais langeliais. Meldžiau Aną atiduoti Katerinai dovanas dvyliktąjį vakarą ir pasakyti, kad mama myli ją, ilgisi ir netrukus sugrįš.

Ana negrakščiai, kaip kokia ūkininkė, jojanti į turgų, šlumštelėjo į savo arklio balną. Niekas jos nematė, todėl nebuvo jokios prasmės daryti tą grakščiai ir linksmai.

— Galai žino, kodėl tu nevyksti kartu, nepaisydama šeimos, jeigu taip myli savo vaikus, — tarė ji, viliodama mane į nemalonumus.

— Ačiū už gerą patarimą, — atsakiau. — Esu tikra, kad linki man geriausio.

— Na, Dievas žino, kodėl tikiesi, kad tau pavyks, kai šalia nebus patarėjos.

— Tikrai Dievas žino, — linksmai atsakiau.

— Yra moterų, kurios išteka už vyrų, ir yra moterų, kurios ne, — pareiškė ji. — Tu esi iš tų sugulovių, kurių vyrai nesivargina vesti. Turi jos sūnų ar ne.

Aš šypsojausi Anai. Negalėjau prilygti šmaikštumu, todėl būdavo nepaprastai smagu gavus tą ginklą į neįgudusią ranką.

— Taip, — atsakiau, — ko gera, tu teisi. Bet akivaizdu, kad yra ir trečia moterų kategorija, kurios nei išteka, nei tampa meilužėmis. Moterų, kurios keliauja namo vienos per Kalėdas. Ir, man regis, tu esi viena iš jų, sesute. Geros dienos.

Apsisukau ant kulno ir palikau ją. Anai neliko nieko kita, kaip tik linktelėti lydintiems kareiviams ir išrisnoti pro vartus į kelią, vedantį Kento link. Išjojus ore supleveno kelios snaigės.

Kas laukia karalienės, tapo aišku, kai tik apsistojome Grinviče Kalėdų linksmybėms: jos buvo nepaisoma, ji buvo ignoruojama, visi rūmuose žinojo, kad Katerina pateko karaliaus nemalonėn. Buvo šlykštu į tai žiūrėti

— kaip į pelėdą, dieną persekiojamą smulkesnių paukščių.

Katerinos sūnėnas, Ispanijos imperatorius, kažką apie tai nugirdo. Jis atsiuntė į Angliją naują ambasadorių Mendozą, gudrų advokatą, kuriam buvo pavesta atstovauti karalienei prieš jos vyrą ir pamėginti vėl sutaikyti Ispaniją ir Angliją. Mačiau savo dėdę kuždantis su kardinolu Volsiu ir spėjau, kad jis nežada palengvinti kelio ambasadoriui Mendozai.

Neklydau. Per visas Kalėdų linksmybes ambasadoriui nebuvo leista atvykti į rūmus, jo dokumentai nebuvo pripažinti, jam neleido nusilenkti karaliui, netgi susitikti su karaliene. Buvo sekami karalienės laiškai ir žinutės, ji netgi negalėjo gauti dovanų, kurių prieš tai nebūtų apžiūrėję tarnai.

Atėjo dvyliktoji Kalėdų diena, o naujajam ispanų ambasadoriui vis dar nebuvo leista aplankyti karalienės. Tik sausio vidury Volsis baigė žaisti katę ir pelę pripažindamas, kad Mendoza išties yra Ispanijos imperijos atstovas, todėl gali atnešti savo dokumentus į rūmus bei perduoti žinią karalienei.

Atėjus kardinolo siųstam pažui su žinia, kad ambasadorius nori ją pamatyti, buvau karalienės kambariuose. Karalienė atsigavo, pašoko ant kojų.

— Man reikėtų persirengti, bet nėra laiko.

Stovėjau už jos krėslo, vienintelė dama, nes kitos vaikščiojo sode su karaliumi.

— Ambasadorius Mendoza atneš man žinių iš sūnėno, — karalienė džiaugėsi įsitaisydama krėsle. — Ir tikiuosi, kad jis sudarys sąjungą tarp mano vyro ir sūnėno. Šeimos neturi kivirčytis. Ispanija ir Anglija buvo sąjungininkės, kiek prisimenu. Blogai, kai mes atskirai.

Linktelėjau, ir atsivėrė durys.

Už jų stovėjo ne ambasadorius su dovanomis, laiškais ir asmeniniais dokumentais iš karalienės sūnėno, o kardinolas, didžiausias karalienės priešas, kuris įvedė ambasadorių į kambarį kaip čigonas šokti išmokytą lokį. Ambasadorius buvo paimtas į nelaisvę. Jis negalėjo pasikalbėti su karaliene vienas. Slapti dokumentai, kuriuos ispanas galbūt vežėsi savo lagamine, seniai buvo iškraustyti. Mendoza nepanėšėjo į vyrą, galintį įtikinti karalių sudaryti sąjungą su Ispanija, nebuvo vyras, galintis atstatyti karalienės statusą dvare. Tai buvo tiesiog kardinolo belaisvis.

Ranka, kurią Katerina ištiesė pabučiuoti, buvo tvirta kaip akmuo. Karalienė kalbėjo maloniai ir aiškiai, sutiko kardinolą pagarbiai. Niekas, net gudrus ambasadorius ir besišypsantis kardinolas, nebūtų įtaręs iš Katerinos laikysenos, kad tą dieną ji suprato savo likimą, suprato, kad draugai ir šeima bejėgiai jai padėti, suprato esanti siaubingai pažeidžiama ir visiškai viena.

Sausio pabaigoje buvo rengiamas turnyras, bet karalius atsisakė dalyvauti. Džordžas buvo išrinktas vietoj jo nešti karališką vėliavą ir už karalių pasiekęs pergalę kaip padėką gavo porą odinių pirštinių.

Tą vakarą radau karalių paniurusį, susisupusį į storą apsiaustą prieš židinį. Pamačiau pustuštį vyno butelį ir dar vieną tuščią, numestą į baltus pelenus.

— Ar gerai jaučiatės, jūsų didenybe? — atsargiai pasiteiravau.

Kai pakėlė akis, pamačiau, kad jos paraudusios, o veidas suglebęs.

— Ne, — tyliai atsiliepė karalius.

— Kas nutiko? — kalbėjau taip švelniai ir meiliai, kaip kalbėčiau su Džordžu. Tą vakarą jis nepriminė grėsmingo karaliaus, buvo tiesiog berniukas, liūdnas berniukas.

— Šiandien nedalyvavau turnyre.

— Žinau.

— Ir daugiau nejosiu.

— Niekada?

— Galbūt niekada.

— O, Henrikai, kodėl?

Po pauzės ištarė:

— Išsigandau. Kokia gėda, tiesa? Kai pradėjo segti šarvus, supratau, kad bijau.

Nežinojau, ką atsakyti.

— Riterių turnyrai yra pavojingas reikalas, — apmaudžiai tęsė jis. — Jūs, moterys, besilažinančios, su savo išrinktaisiais stovinčios ant pakylos, klausančios šauklių trimitų, nesuvokiate. Dvikovoje gyveni arba miršti. Ten ne žaidimas.

Laukiau.

— O jeigu mirčiau? — paklausė jis. — Jeigu? Kas būtų tada?

Vieną šiurpią akimirką pamaniau, kad klausia apie nemirtingą savo sielą.

— Niekas to gerai nežino, — nedrąsiai pradėjau.

— Kalbu ne apie tai, — numojo ranka. — Kaip bus su sostu? Kam teks mano tėvo karūna? Po ilgamečių karų tėvas sulipdė šią šalį, nors niekas netikėjo, kad jam pavyks. Niekam, išskyrus jį, ir nebūtų pavykę. Bet jis sulipdė. Ir turėjo du sūnus. Du sūnus, Mere! Todėl po Artūro mirties paveldėti sostą galėjau aš. Tėvas užtikrino karalystės saugumą savo veikla mūšio lauke ir lovoje. Paveldėjau karalystę saugią, kiek tai įmanoma: apsaugotos sienos, paklusnūs lordai, pilnas aukso iždas. O neturiu kam visa tai perduoti.

Jis kalbėjo su tokiu kartėliu, kad neturėjau ką atsakyti. Nuleidau galvą.

— Šita sūnaus problema mane alina. Vaikštau kasdien apimtas siaubo, kad mirsiu neturėdamas sūnaus, kurį galiu pasodinti į sostą. Negaliu dalyvauti riterių turnyruose, netgi negaliu medžioti ramia širdimi. Pamatau prieš save tvorą ir, užuot linksmai paraginęs arklį peršokti ją, išvystu prieš akis vaizdą, kad guliu nulaužtu sprandu griovyje, o Anglijos karaliaus karūna kabo ant dygliuoto krūmo — ją gali pakelti kas tik nori. O kas galėtų tai padaryti? Kas tai padarys?

Negalėjau ištverti skausmo jo balse ir akyse. Ištiesiau ranką paimti butelį ir pripildžiau jo taurę.

— Laiko dar yra, — ištariau galvodama, kad mano dėdė norėtų, jog taip pasakyčiau. — Mes žinome, kad esate vaisingas. Mūsų sūnus Henris yra tikra jūsų kopija.

Henrikas dar labiau susisupo į apsiaustą.

— Galite eiti, — pasakė. — Ar Džordžas lauks ir parlydės jus į kambarį?

— Brolis visuomet laukia, — sunerimusi tariau. — Nenorite, kad likčiau?

— Mano širdis pernelyg nelinksma šį vakarą, — pasakė jis atvirai. — Teko pagalvoti apie tai, jog mirsiu, ir tai nežadina noro išdykauti su jumis po antklode.

Padariau reveransą. Prie durų stabtelėjau ir atsigręžiau. Henrikas nežiūrėjo į mane. Jis sėdėjo sudribęs krėsle, įsisupęs į savo apsiaustą ir žiūrėjo į rausvus pelenus, lyg ten matytų savo ateitį.

— Galėtumėte vesti mane, — tyliai pasakiau. — Jau turime du vaikus, vienas iš jų — berniukas.

— Ką? — įsmeigė į mane iš nevilties drumstas mėlynas akis.

Žinojau, jog dėdė tikėtųsi iš manęs, kad tęsčiau pradėtą kalbą. Bet buvau ne iš tų moterų, kurios galėtų spausti.

— Labanakt, — ištariau švelniai. — Labanakt, mielas prince. — Ir palikau jį skendėti vidinėje tamsoje.